Jurgita vadovauja nedideliam kavinių tinklui Klaipėdoje. Trys įstaigos, penkiolika darbuotojų, stabilūs klientai. Verslas sukasi, bet maržos – kaip ir visoje HoReCa industrijoje – plonos lyg popierius.
Prieš metus buhalterė atkreipė dėmesį į keistą eilutę išlaidų ataskaitoje. Atliekų tvarkymas – beveik trys tūkstančiai eurų per metus. Jurgita nustebo. „Už ką tiek?”
Atsakymas buvo paprastas: už tai, kad kažkas išveža tai, už ką kiti moka.
Absurdas, tapęs norma
Lietuvos maitinimo sektoriuje susiklostė keista situacija. Dalis restoranų moka už panaudoto aliejaus išvežimą. Kita dalis – gauna pinigus už tą patį aliejų. Skirtumas – tik informuotume.
Biodegalų rinka Europoje auga kasmet dviženklius procentus. Žaliavos trūksta. Panaudoti augaliniai riebalai – viena vertingiausių žaliavų, nes jų nereikia specialiai auginti, jie jau egzistuoja kaip šalutinis produktas.
Ir vis dėlto dalis Lietuvos verslininkų toliau moka už tai, kad kažkas šią vertingą žaliavą „maloniai” pasiimtų.
Kaip atsiranda ši spraga
Priežastys kelios. Pirma – ilgalaikės sutartys su atliekų tvarkytojais. Pasirašyta prieš penkerius metus, kai rinka buvo kitokia, ir niekam nekilo mintis peržiūrėti.
Antra – informacijos vakuumas. Daugelis restoranų savininkų tiesiog nežino, kad aliejaus atliekos turi rinkos vertę. Niekas jiems nepasakė, o patys ieškoti – kada čia, kai kasdien šimtas kitų rūpesčių.
Trečia – nepasitikėjimas. „Jei man mokėtų už atliekas, jau seniai būtų pasiūlę” – logiška mintis, bet klaidinga. Rinka vystosi greitai, o informacija pasiekia ne visus vienodai.
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Vidutinis restoranas per metus sugeneruoja 600–1500 litrų panaudoto kepimo aliejaus. Priklausomai nuo tipo – greito maisto įstaigos daugiau, aukštesnės klasės restoranai mažiau.
Dabartinėmis rinkos sąlygomis šis kiekis gali būti vertas nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eurų per metus. Suma neatrodo didelė – bet tai tik viena įstaiga.
Tinklas kaip Jurgitos – trys kavinės – jau kalba apie kelis šimtus eurų. O jei pridėti tai, ką anksčiau mokėjo už išvežimą – skirtumas siekia tūkstančius.
„Kai suskaičiavau, supykau ant savęs”, – prisipažįsta Jurgita. – „Tiek metų tiesiog nežinojau.”
Mažų kiekių mitas
Viena dažniausių pasiteisinimų – „pas mane per mažai to aliejaus, neverta vargti”. Tai mitas. Profesionalūs surinkėjai dirba su visokiais kiekiais. Jiems svarbus ne vienas didelis klientas, o tinklas mažesnių.
Penkiasdešimt litrų iš vienos kavinės, šimtas iš kitos, trisdešimt iš trečios – ir jau susidaro maršrutas, kuris apsimoka. Todėl net mažiausia kepyklėlė ar užkandinė gali tapti šios grandinės dalimi.
Be to, smulkiems verslininkams tai dažnai net svarbiau nei stambiems. Kai maržos minimalios, kiekvienas sutaupytas ar uždirbtas euras juntamas.
Kaip pakeisti situaciją
Pirmas žingsnis – informacija. Reikia suprasti, kad panaudotas aliejus nėra šiukšlė. Tai žaliava, kuriai egzistuoja paklausa.
Antras žingsnis – kontaktas. Lietuvoje veikia profesionalios įmonės, kurioms maisto (aliejaus) atliekų supirkimas – pagrindinė veikla. Jos siūlo aiškias kainas, tvarko logistiką ir dokumentus.
Trečias žingsnis – sutarties peržiūra. Jei turima ilgalaikė sutartis su atliekų tvarkytoju, verta pasitikrinti sąlygas. Galbūt ji jau pasibaigusi arba turi galimybę nutraukti.
Viskas užtrunka kelias dienas. Jokių didelių investicijų, jokių sudėtingų sprendimų.
Kodėl niekas apie tai nekalba garsiai
Įdomu, kad ši tema retai pasirodo verslo žiniasklaidoje. Priežastis paprasta – niekas nesuinteresuotas kelti triukšmo.
Atliekų tvarkytojai, kurie ima pinigus už išvežimą, nenori prarasti klientų. Surinkėjai, kurie moka už aliejų, dirba tyliai ir efektyviai – jiems nereikia reklamos, pakanka rekomendacijų. O restoranų savininkai tiesiog neturi laiko gilintis į kiekvieną išlaidų eilutę.
Rezultatas – informacinis vakuumas, kuriame vieni laimi, kiti pralaimi, patys to nesuvokdami.
Bet situacija keičiasi. Socialiniai tinklai, verslininkų bendruomenės, paprastas „iš lūpų į lūpas” – informacija sklinda. Vis daugiau žmonių sužino, kad jų virtuvės atliekos turi vertę.
Ką daro išmanūs verslininkai
Geriausi restoranų vadovai žiūri į atliekas kaip į dar vieną verslo sritį. Optimizuoja, ieško geriausių sąlygų, skaičiuoja.
Kai kurie net organizuoja bendrą surinkimą su kaimyninėmis įstaigomis – daugiau kiekio reiškia geresnes derybines pozicijas. Kiti investuoja į kokybiškesnį aliejaus kaupimą, nes švaresnė žaliava – didesnė kaina.
Tai nėra revoliucija. Tai tiesiog sveikas verslo požiūris į resursus, kurie anksčiau buvo ignoruojami.
Platesnis kontekstas
Tai, kas vyksta aliejaus rinkoje, atspindi didesnes tendencijas. Europa juda link žiedinės ekonomikos, kur atliekos tampa ištekliais. Verslas, kuris tai supranta, įgyja pranašumą.
Biodegalų paklausa augs. Reguliavimai griežtės. Tie, kurie šiandien nežino apie savo atliekų vertę, rytoj gali susidurti ne tik su prarastomis galimybėmis, bet ir su baudomis už netinkamą tvarkymą.
Jurgita savo tinklui jau surado naują partnerį. Atliekų tvarkymo eilutė išlaidų ataskaitoje dingo. Vietoj jos atsirado nedidelė, bet maloni pajamų eilutė.
„Dabar visiems pažįstamiems restoratoriams pasakoju”, – šypsosi ji. – „Pusė netiki, kol patys nepasitikrina.”
Galbūt laikas pasitikrinti ir jums.
