Dar prieš trisdešimt metų laidotuvės Lietuvoje atrodė beveik vienodai: karstas namuose, gedulingi pietūs su virtiniais, kapas su antkapiniu paminklu. Šiandien situacija kitokia – atsiranda naujų formų, kurios vyresniems žmonėms gali atrodyti neįprastos, tačiau vis dažniau atspindi tikrąją velionio asmenybę.
Asmeninės laidotuvės: atsisveikinimas, kuris pasakoja istoriją
Etnologė ir ritualistikos tyrinėtoja dr. Rasa Žilinskienė pastebi esminį pokytį – laidotuvės tampa asmeniškesnės.
„Anksčiau buvo svarbu, kad viskas atrodytų pagal tradiciją, pagal tai, ką pasakys kaimynai. Dabar vis dažniau šeimos klausia: o ko būtų norėjęs pats žmogus? Tai esminis mąstymo pasikeitimas”, – sako mokslininkė.
Praktikoje tai reiškia, kad ceremonijos tampa įvairesnės. Muzikantas gali būti palydėtas jo paties įrašyta muzika. Keliautojas – nuotraukomis iš ekspedicijų. Sodininkas – gėlėmis iš jo paties užauginto sodo. Tai jau ne išimtys, o auganti tendencija.
Kremavimas: nuo tabu iki normos
Vienas ryškiausių pokyčių – kremavimo populiarėjimas. Sovietmečiu kremavimas Lietuvoje buvo retas, pokariu – praktiškai neegzistavo. Dar 2000-aisiais jį rinkosi vos keliolika procentų šeimų.
Šiandien palaikų kremavimas sudaro jau apie trečdalį visų laidojimų, o didžiuosiuose miestuose – dar daugiau. Ekspertai prognozuoja, kad per artimiausius dešimt metų šis skaičius gali pasiekti pusę.
„Kremavimas suteikia daugiau lankstumo. Galima surengti atsisveikinimą tada, kai patogu šeimai – nebūtinai per kelias dienas. Galima parvežti pelenus iš užsienio mirusiam arba išbarstyti prasmingoje vietoje”, – paaiškina laidojimo specialistė Jolanta Mikšienė.
Pasikeitė ir bažnyčios požiūris. Nors kai kurie vyresnio amžiaus kunigai vis dar žiūri skeptiškai, oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija kremavimui neprieštarauja jau šešis dešimtmečius.
Gedulingų pietų transformacija
Tradiciniai gedulingi pietūs su šaltiena, virtiniais ir kisieliumi pamažu užleidžia vietą kitokiems formatams. Vis dažniau šeimos renkasi mažesnius susibūrimus artimiausiems, o ne šimto žmonių vaišes.
„Pastebime, kad jaunesnė karta atsisako to, ką vadina „privaloma programa”. Jie nori, kad atsisveikinimas būtų prasmingas, o ne formalus”, – dalijasi patirtimi restorano, dažnai priimančio gedulingus pietus, vadovė.
Atsiranda ir visiškai naujų formų – kai kurios šeimos vietoj gedulingų pietų surengia velionio atminimo vakarą po kelių savaičių ar net mėnesių, kai pirminis skausmas jau atlėgsta.
Ekologinis laidojimas: nauja, bet auganti niša
Pasaulyje populiarėjantis ekologinis laidojimas pasiekia ir Lietuvą. Tai apima biologiškai skaidžius karstus, natūralias kapines be betoninių paminklų, net kompostavimą – nors pastarasis Lietuvoje kol kas negalimas teisiškai.
„Žmonės, visą gyvenimą gyvenę tvariai, nori, kad ir jų paskutinis pėdsakas žemėje būtų kuo mažesnis. Tai logiška”, – sako aplinkosaugos aktyvistė, pati planuojanti ekologišką laidojimą.
Kol kas Lietuvoje galimybės ribotos, tačiau laidojimo paslaugos Vilniuje jau siūlo ekologiškesnius variantus – karstus iš neapdoroto medžio, natūralaus pluošto drabužius velioniu.
Išankstinis planavimas: nebėra tabu
Galbūt netikėčiausias pokytis – vis daugiau žmonių planuoja savo laidotuves dar būdami sveiki. Tai, kas anksčiau buvo laikoma blogą lemiantis ženklas, dabar vertinama kaip atsakingas poelgis.
„Mano pacientai, ypač vyresnio amžiaus, vis dažniau kalba apie tai atvirai. Jie nori palengvinti artimiesiems – ir finansiškai, ir emociškai. Žinoti, ko žmogus norėjo, labai sumažina kaltės jausmą likusiai šeimai”, – pasakoja psichologė, dirbanti su pagyvenusiais žmonėmis.
Kai kurie net sumoka už paslaugas iš anksto, taip apsaugodami šeimą nuo netikėtų išlaidų ir sudėtingų sprendimų sunkiausiu momentu.
Viena tradicija, kuri nesikeičia
Nepaisant visų pokyčių, vienas dalykas išlieka pastovus – poreikis atsisveikinti. Forma gali būti tradicinė ar moderni, brangiai ar kukliai, su kunigo palaiminimu ar be jo. Tačiau pats ritualas – susirinkti, prisiminti, atiduoti pagarbą – lieka esminis.
„Ritualai padeda pereiti iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Laidotuvės – tai riba, kuri leidžia pradėti gedėti ir galiausiai – gyventi toliau”, – apibendrina dr. Žilinskienė.
Tradicijos keičiasi, tačiau jų prasmė išlieka ta pati – padėti gyviesiems susitaikyti su netektimi ir pagerbti tą, kurio nebėra.
