Telefonas kišenėje. Ekranas automobilyje. Laikrodis ant mikrobangų krosnelės. Laiko rodiklių aplink mus tiek daug, kad galėtume niekada nepažvelgti į riešą. Ir vis dėlto laikrodžiai išlieka – ne tik kaip relikvija iš praeities, bet kaip auganti industrija, kasmet parduodanti milijardus vienetų visame pasaulyje.
Kas čia vyksta? Kodėl XXI amžiaus žmogus, apsuptas technologijų, vis dar renkasi ant riešo segti daiktą, kurio pagrindinę funkciją atlieka dešimtys kitų įrenginių?
Atsakymas sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ritualas, kuris struktūruoja dieną
Antropologai pastebi, kad laikrodžio užsisegimas ryte daugeliui žmonių yra ritualas, žymintis perėjimą iš asmeninio laiko į viešąjį. Tai momentas, kai namai baigiasi ir prasideda pasaulis.
Panašiai veikia ir nusisegimas vakare. Laikrodis nukeliamas – darbo diena baigta, galima atsipalaiduoti. Šis paprastas veiksmas sukuria psichologinę ribą, kurios telefonas niekada nepasiūlys.
Įdomu, kad žmonės, dirbantys nuotoliniu būdu, dažnai pasakoja praradę laiko pojūtį. Kai nėra aiškių ribų tarp darbo ir poilsio, dienos susilieja į vientisą srautą. Kai kurie iš jų grįžta prie laikrodžių būtent tam – atkurti struktūrą, kurią prarado.
Buvimas čia ir dabar
Telefonas rodo laiką, bet kartu atneša pranešimus, naujienas, socialinių tinklų srautą. Vienas žvilgsnis – ir jau skaitai žinutę, tikrini el. paštą, slenki per Instagram. Praėjo penkios minutės, o tu net neprisimeni, kiek buvo valandų.
Laikrodis rodo tik laiką. Nieko daugiau. Žvilgtelėjai – sužinojai – grįžai prie pokalbio ar darbo. Jokių distrakcijų, jokių trigerių, jokių pagundų.
Paradoksalu, bet paprasčiausias mechanizmas tampa efektyviausiu produktyvumo įrankiu. Kai nori sužinoti laiką, gauni tik laiką – ne informacinį srautą, kuris pagauna ir neišleidžia.
Etiketas ir pagarba
Yra situacijų, kai telefono ištraukimas atrodo nepagarbiai. Dalykinis susitikimas. Romantinė vakarienė. Pokalbis su vyresnio amžiaus žmogumi. Kiekvienu šių atvejų žvilgsnis į riešą yra diskretiškas, o telefono ištraukimas – signalas, kad kažkas kitas yra svarbiau.
Įdomu, kad jaunesnės kartos, užaugusios su telefonais, pradeda tai suprasti. Tyrimai rodo, kad millennials ir Z karta vis dažniau renkasi tradicinius laikrodžius būtent dėl socialinių situacijų. Jie nori turėti galimybę patikrinti laiką neprarandant akių kontakto ir nesiunčiant žinutės „man čia neįdomu”.
Asmenybės išraiška
Apranga, šukuosena, aksesuarai – visa tai komunikuoja, kas esame. Laikrodis šioje sistemoje užima unikalią vietą. Jis pakankamai mažas, kad nebūtų demonstratyvus, bet pakankamai matomas, kad būtų pastebėtas.
Minimalistinis Daniel Wellington pasako vieną istoriją. Masyvus Diesel – visai kitą. Klasikinis Tissot – trečią. Žmonės renkasi ne tik pagal skonį, bet ir pagal tai, kokį įvaizdį nori kurti.
Be to, laikrodis yra vienas iš nedaugelio aksesuarų, kuriuos vyrai gali dėvėti be jokių abejonių. Kultūra, kuri riboja vyriškus papuošalus, laikrodžiui taiko išimtį. Tai leidžia išreikšti individualumą ten, kur kitų galimybių mažai.
Rankų darbo vertė skaitmeniniame amžiuje
Kuo labiau gyvenimas skaitmenizuojamas, tuo labiau žmonės pradeda vertinti apčiuopiamus, fizinius dalykus. Mechaninis laikrodis – šimtai mažyčių detalių, sukurtų žmogaus rankų – tampa priešnuodžiu virtualiam pasauliui.
Tai paaiškina, kodėl mechaninių laikrodžių pardavimai auga, nors jie mažiau tikslūs nei kvarciniai ir reikalauja priežiūros. Žmonės perka ne tikslumą – perka jausmą, kad ant riešo yra kažkas tikra, kažkas su istorija ir siela.
Geriausių gamintojų cechuose vis dar sėdi meistrai, rankomis surenkantys mechanizmus. Ši tradicija tęsiasi šimtmečius ir, atrodo, niekur nedings – kaip tik priešingai, ji tampa vis vertingesnė.
Laiko filosofija
Galiausiai, laikrodis yra priminimas apie patį laiką. Kiekvieną kartą žvilgtelėjus į ciferplatą, sąmoningai ar ne, prisimename, kad laikas juda. Kad ši akimirka praeis. Kad diena turi pabaigą.
Skamba niūriai? Nebūtinai. Filosofai nuo seniausių laikų teigė, kad laiko suvokimas yra prasmingo gyvenimo pagrindas. Kai suprantame, kad laikas ribotas, pradedame jį vertinti. Kai vertiname – geriau išnaudojame.
Mažas mechanizmas ant riešo, rodantis valandas ir minutes, iš tiesų primena kažką daug didesnio. Galbūt todėl žmonės vis dar jį nešioja – net tada, kai laiką rodo viskas aplinkui.
