Apie automobilių antikorozinę apsaugą sklando daugybė mitų. Vieni atėjo iš sovietmečio, kai „Žiguliai” buvo tepami „Movyliu” garažuose. Kiti gimė iš neišsamios informacijos ar konkurentų marketingo. Treti tiesiog perduodami iš lūpų į lūpas, niekam nepatikrinant faktų. Laikas atskirti grūdus nuo pelų ir išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.
Mitas #1: Nauji automobiliai jau apsaugoti gamykloje
Tai tiesa tik iš dalies. Taip, gamintojai taiko antikorozinę apsaugą. Tačiau jos lygis labai skiriasi priklausomai nuo markės, modelio ir paskirties rinkos.
Faktas: gamyklinė apsauga projektuojama „vidutinėms” sąlygoms. Automobiliai, skirti Pietų Europos rinkai, turi minimalią apsaugą – ten tiesiog nėra druskotų kelių. Net „šiaurietiškos” komplektacijos dažnai nepakankamos Baltijos šalių realijoms, kur druska naudojama itin dosniai.
Be to, gamyklinė apsauga dengia tik tam tikras zonas. Uždaros ertmės, suvirinimo siūlės, sunkiai prieinamos vietos dažnai lieka be papildomo sluoksnio. Būtent ten korozija ir prasideda.
Mitas #2: Antikorozinė danga – tik seniems automobiliams
Priešingai – kuo anksčiau, tuo geriau. Apsaugoti švarų, nepažeistą metalą yra kur kas efektyviau nei bandyti sustabdyti jau prasidėjusią koroziją.
Faktas: idealus laikas automobilio padengimui antikorozine danga – pirmieji nuosavybės mėnesiai. Naujas automobilis neturi jokių pažeidimų, mikro įbrėžimų, rūdžių židinių. Apsauginis sluoksnis užrakina metalą tokį, koks jis yra – tobulą.
Laukti, kol „automobilis pasensta”, reiškia laukti, kol atsiras problemų, kurias reikės spręsti. Tai kaip atidėti dantų valymą, kol atsiras ėduonis.
Mitas #3: Pakanka reguliariai plauti automobilį
Plovimas – svarbu, bet nepakanka. Tai higiena, ne apsauga.
Faktas: standartinis plovimas nepasiekia uždarų ertmių, kur kaupiasi druskos ir drėgmės mišinys. Durų vidinės dalys, slenksčių ertmės, sparno vidinė pusė – visa tai lieka nepaliesta net kruopščiausio plovimo metu.
Be to, plovimas pašalina nešvarumus nuo paviršiaus, bet neapsaugo metalo nuo būsimo poveikio. Ryt vėl važiuosite druskotu keliu, ir viskas prasidės iš naujo.
Mitas #4: Antikorozinės dangos dvokia ir tepa
Šis mitas ateina tiesiai iš praeities. Sovietiniai ir ankstyvieji pokario preparatai iš tiesų turėjo stiprų kvapą ir galėjo ištepti drabužius prie slenksčių.
Faktas: modernios patikimos antikorozinis dangos neturi nieko bendro su senaisiais preparatais. Šiuolaikinės medžiagos sukietėja, nesitąso, neturi kvapą ir nepalieka jokių pėdsakų ant drabužių ar rankų.
Technologijos per pastaruosius 20 metų nužengė milžinišką žingsnį. Lyginti dabartines dangas su „Moskvyčiu” – tas pats, kas lyginti išmanųjį telefoną su telegrafu.
Mitas #5: Tai pernelyg brangu
Brangu – palyginti su kuo? Šis mitas gimsta, kai antikorozinės apsaugos kaina vertinama vakuume, neatsižvelgiant į alternatyvą.
Faktas: vidutinė antikorozinio padengimo kaina – keliasdešimt iki kelių šimtų eurų, priklausomai nuo automobilio dydžio ir pasirinktos dangos tipo. Vieno supuvusio slenksčio keitimas ir dažymas – 300–500 eurų. Lonžerono remontas – dar daugiau.
Automobilis turi dešimtis vietų, kur gali prasidėti korozija. Apsaugoti visas iš karto – racionalu. Remontuoti po vieną, kai problemos išlenda – brangu ir begalinis procesas.
Mitas #6: Galima pasidaryti pačiam
Teoriškai – taip. Praktiškai – rezultatas bus neprilygstantis profesionaliam.
Faktas: namų sąlygomis neįmanoma pasiekti visų kritinių vietų. Profesionali įranga leidžia purkšti į uždaras ertmes per specialias technologines angas. Tam reikia keltuvų, specifinių purkštukų, žinių apie kiekvieno modelio konstrukciją.
Be to, namų sąlygomis sunku užtikrinti tinkamą paviršiaus paruošimą. Danga, uždėta ant purvo ar drėgmės, tiesiog nesilaikys. Profesionalai automobilį pirmiausia kruopščiai išplauna ir išdžiovina.
Dar vienas aspektas – medžiagų kokybė. Profesionalai naudoja specializuotas dangas, kurių paprastas vartotojas tiesiog negali įsigyti.
Mitas #7: Antikorozinė danga maskuoja esamas problemas
Šis mitas kartais naudojamas kaip argumentas prieš naudotų automobilių apsaugą. Esą danga paslėps rūdis ir pirkėjas bus apgautas.
Faktas: profesionalūs specialistai prieš padengimą visada atlieka išsamią diagnostiką. Esami pažeidimai fiksuojami, klientas informuojamas. Jei yra rimtų problemų – rekomenduojamas remontas prieš apsaugą.
Danga ant rūdžių tiesiog neveiks – korozija progresuos po dangos sluoksniu. Tai niekam nenaudinga, todėl sąžiningi meistrai niekada nedengs nepasiruošto paviršiaus.
Mitas #8: Visos dangos vienodos
Rinkoje yra daugybė produktų ir paslaugų teikėjų. Tačiau lygybės ženklo tarp jų dėti negalima.
Faktas: dangos skiriasi sudėtimi, atsparumu, ilgaamžiškumu, pritaikymu skirtingoms zonoms. Skystos dangos tinka ertmėms, tirštesnės – išoriniams paviršiams. Kai kurios sukuria kietą sluoksnį, kitos – elastingą membraną.
Ne mažiau svarbus ir aplikavimo procesas. Ta pati danga, uždėta profesionaliai ir mėgėjiškai, duos kardinaliai skirtingus rezultatus.
Todėl renkantis paslaugos teikėją verta domėtis ne tik kaina, bet ir naudojamomis medžiagomis, technologija, patirtimi, garantijomis.
Faktai, kurie lieka
Kai mitai išsklaidyti, lieka paprasta tiesa: antikorozinė apsauga yra racionalus sprendimas, pagrįstas fizika ir ekonomika.
Metalas ir drėgmė su druska – nesutaikomi priešai. Apsauginis sluoksnis tarp jų – vienintelis būdas užkirsti kelią destrukcijai. Kuo anksčiau jis uždedamas, kuo profesionaliau tai padaroma – tuo ilgiau automobilis išliks sveikas.
Mitai gyvuoja tol, kol žmonės jais tiki. Faktai lieka faktais – nepriklausomai nuo tikėjimo.
