Vien faktas, kad ne visi kaimynai pasirašė sutikimą, savaime neatsako, ar vaizdo stebėjimas daugiabučio laiptinėje yra teisėtas. Čia susikerta bent du atskiri klausimai: sprendimai dėl bendrojo naudojimo erdvės ir asmens duomenų tvarkymas filmuojant identifikuojamus žmones.
Todėl taisyklė „gavau vieno kaimyno leidimą ir galiu filmuoti“ būtų per daug paprasta. Lygiai taip pat per daug kategoriška būtų sakyti, kad bet kokiai kamerai visada būtinas kiekvieno gyventojo individualus sutikimas.
Kamera pirmiausia turi turėti aiškų tikslą
Prieš renkantis modelį ar montavimo vietą reikia atsakyti: kam kamera reikalinga?
Jeigu tikslas yra apsaugoti įėjimą po pasikartojančių incidentų, stebėjimo apimtis turėtų būti siejama su tuo tikslu. Kamera neturėtų filmuoti kuo platesnės teritorijos vien todėl, kad techniškai gali tai padaryti.
BDAR įtvirtintas duomenų kiekio mažinimo principas reiškia, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia nustatytam tikslui.
„Kaimynų sutikimas“ ir BDAR nėra tas pats klausimas
Asmens duomenų tvarkymas pagal BDAR gali būti grindžiamas ne tik sutikimu. Tačiau pasirinktas teisinis pagrindas turi būti realiai tinkamas konkrečiai situacijai.
Atskirai reikia įvertinti ir tai, kad daugiabučio laiptinė, sienos bei kitos bendrosios erdvės nėra vieno gyventojo asmeninė nuosavybė. Todėl sprendimas fiziškai įrengti įrangą bendroje erdvėje turi būti derinamas pagal konkrečiam namui ir bendrosios nuosavybės valdymui taikomą tvarką.
Tai reiškia, kad techninis vaizdo kamerų montavimas turėtų būti vienas paskutinių etapų, o ne pirmasis. Iki montavimo jau turėtų būti aišku, kas organizuoja stebėjimą, kokia teritorija filmuojama ir kaip bus tvarkomi įrašai.
Kas matys įrašus?
Šis klausimas dažnai pamirštamas.
Jeigu kamera įrašinėja, reikia nustatyti, kas turės prieigą prie medžiagos. Ar ją matys vienas žmogus? Administratorius? Apsaugos paslaugų teikėjas? Kas ir kokiomis aplinkybėmis galės įrašą perduoti kitam asmeniui?
Ne mažiau svarbus saugojimo terminas. Įrašų nereikėtų saugoti neribotai vien todėl, kad kietajame diske dar yra vietos.
Pavyzdžiui, „House Care“ savo vaizdo stebėjimo paslaugos aprašyme nurodo ne tik kamerų montavimą, bet ir įrašų apdorojimą, duomenų saugojimą bei asmens duomenų tvarkymą. Tai parodo, kad reali vaizdo stebėjimo sistema nėra vien kamera ant sienos.
O informacinė lentelė?
Stebimi žmonės turi būti tinkamai informuojami apie jų asmens duomenų tvarkymą, kai taikomas BDAR. Vien kameros matomumas savaime neatstoja visų informavimo pareigų.
Todėl dar prieš paleidžiant sistemą turi būti apgalvota, kaip bus pateikiama reikalinga informacija.
Taigi galima ar negalima?
Teisingas atsakymas priklauso nuo konkrečios sistemos.
Reikia įvertinti bendrosios nuosavybės sprendimų priėmimą, teisėtą asmens duomenų tvarkymo pagrindą, stebėjimo būtinumą ir proporcingumą, kameros matymo lauką, informavimą, prieigą prie įrašų ir jų saugojimo terminą.
Dėl to daugiabučio gyventojui saugiausia pradėti ne nuo kameros pirkimo. Pirmiausia reikėtų klausimą suderinti su namo valdytoju ir įvertinti aktualius Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos išaiškinimus. Tik tada techninis įrengimas tampa logišku kitu žingsniu.